Kai mes tėveliai būdavome maži, neturėdavome tokių užsiėmimų kaip kompiuteris, išmanusis telefonas ir visą kitą ką turi mūsų atžalos dabar. Dėl šios priežasties didžiąją dienos dalį reikėdavo praleisti kieme su draugais kur prigalvodavo įvairiausių žaidimų smagiai praleisti dieną.

Šiame straipsnyje mes siūlome prisiminti šiuos žaidimus – galbūt rasite naujos smagios veiklos su savo vaikais? Rasite ką nuveikti kartu su juo draugų ar šeimos susibūrime?

Pateikiame keletą įsimintiniausių “senųjų” vaikystės žaidimų.

Mūsų vaikystės žaidimai su kuriais praleidome tiek daug laiko…

Policininkai ir banditai arba tiesiog slėpynės…

Šis žaidimas – tai tiesiog paprastos slėpynės, tačiau su įdomumo prieskoniu. Dažnai išsiskaičiuodavome arba “vaskindavome” kas kaip pasiskirstys. 

Laimintys tapdavo banditai, kurie sugebėdavo pasislėpti bet kurioje kiemo vietoje, tuo tarpu policininkai eidavo “atlikti savo pareigų” ir ieškoti nusikaltėlių. Jei jų nerasdavo, laimėdavo banditų komanda.

Nors būta ir susipykimų dėl nenoro eiti ieškoti kitų, ar dėl pakankamai ilgo žaidimo laiko, jis vistiek buvo puikus būdas smagiai praleisti laiką ypač kuomet žaisdavo didesnis vaikų skaičius.

Valgoma, nevalgoma

Kiek paprastesnis žaidimas, nereikalaujantis didelio pasiruošimo – užtenka tik kamuolio ir keleto žmonių. Iš grupės išrenkame vieną žmogų, kuris bus “vedėjas”, jis užduoda klausimus kitiems.

Metantis kamuolį sako bet kokį daiktą. Jei jis valgomas – tuomet kamuolį reikia pagauti, jei nevalgomas – negaudyti. Suklydęs žmogus iškrenta iš žaidimo ir taip dalyvaujančiųjų žaidime ratas po truputį mažėja.

Žaidimo esmė – mokėti greitai mąstyti ir reaguoti. Nors žiūrinti iš šono jis gali pasirodyti kaip itin lengvas, kuomet sureaguoti turi vos keletą akimirkų, suklysti yra labai lengva.

Išmokyti vaikus šio žaidimo taip pat nesudėtinga – tiesiog papasakokite kaip svarbu būti budriems ir visuomet pasiruošti mąstyti. 

Vėl gi, žaidimui užtenka ir nedidelės žmonių grupelės, todėl laisvai galite žaisti ir su šeimos nariais namuose, tačiau, žinoma, kuo jų daugiau tuo smagiau.

“Vienas lietimas”

Galbūt kiek populiaresnis berniukų tarpe, šis žaidimas futbolu sudomindavo visus, bet kokiomis sąlygomis ir oru lauke. Na, o jei kartu vykdavo koks futbolo čempionatas tai žaidžiančiųjų kiekis apskritai išaugdavo į rekordines aukštumas.

Žaidimo tikslas labai paprastas – vienu lietimu įspirti futbolo kamuolį į vartus. Na o jei nėra galimybės žaisti su įprastais futbolo vartais, užtenka gretimai stovinčios medžių poros ar keletos mokyklinių kuprinių susirinkusių po pamokų.

Pradžioje, vėl “išsivaskiname” – pralaimėjęs stoja ginti vartų ir būti vartininkas, o likusių žaidėjų tikslas tampa įmušti kuo daugiau įvarčių jam į vartus. Visa tai, žinoma darant priliečiant kamuolį po vieną kartą. 

Palietus kamuolį du kartus, sužaidus ranka ar pataikius į užribį – nusižengęs žaidėjas keičiasi su vartininku. Buvęs vartininkas tuomet atlieka tiek pritupimų, kiek jam buvo primušta įvarčių.

Būdavo, prigalvodavome ir įdomesnių žaidimo taisyklių – įmušus nuo virpsto įskaitomi 3 taškai ar galva – užskaitydavome 5 taškus. Taip pat, jei kamuolys ore leisdavome pamušti jį ir daugiau kartu, tokiu būdu atsirado daugiau netikėtumo elementų ir nebūdavo nuobodu tiesiog mušinėti paprastai.

Didelių futbolo sugebėjimų čia nereikia – tiesiog spirti į vartus, o vartininkui juos atlaikyti. Net bausmė už praleistą įvartį nėra tokia baisi – tiesiog atlikti atsispaudimą, o papildomas sportas – tik į sveikatą.

Toks žaidimas tinka žaisti tiek mažose tiek didelėse žmonių grupėse, svarbiausia pasimėgauti galimybe pabūti geroje draugijoje ir puikiu oru.

Tuku tuku

Iš pradžių, tai tarsi paprastos slėpynės – “išvaskiname” vieną žmogų, kuris ieško, kol kiti eina tam tikroje vietoje slėptis. 

Slėpynių vieta – dažniausiai būdavo kiemas ar tik tam tikra jo dalis, ir žinoma be landžiojimų į laiptines ir kitokių panašių “išdykavimų”. Kartu būdavo nustatoma ir “tukinimosi” vieta – ar tai būtų medis, suoliukas ar kitas objektas kurį reikės pasiekti žaidimo metu.

Kol “išrinktasis” užsimerkęs skaičiuoja, likusi vaikų dalis eina slėptis – ar tai būtų už “medinukų”, kieme stovinčių automobilių ar tiesiog medžių. Žaidimo tikslas – pasiekti tukinimosi vietą kol tavęs nepamato ieškantysis. 

Jei spėji atbėgti iki vietos ir pasakyti “tuku tuku už save” – save išgelbėjai ir kuomet iš naujo rinksite ieškantį, “loterijoje” nedalyvausi. 

Tuo tarpu ieškantysis turi eiti ieškoti ir žiūrinėti, pamatęs besislepiantį jis grįžta iki tukinimosi vietos ir taria “tuku tuku [Žmogaus vardas]”. Tuomet tas žmogus skaitosi pralaimėjęs ir gali tapti vienas iš ieškančiųjų kitame rate. 

Galiausiai, paskutinysis, kuris slepiasi gali išgelbėti visą komandą, jei atbėgęs iki tikslo vietos greičiau už ieškantį sugeba ištarti “tuku tuku už visus”. Tuomet žaidimas kartojasi ir vėl tas pats žmogus eina ieškoti.

Nors būdavo ir susipykimų ir barnių dėl to kas pirmas atbėgo, spėjo ar nespėjo laiku savęs “užtukinti” – šis žaidimas, anaiptol, atnešė itin daug malonių įspūdžių tiek laiku visus radus, tiek išgelbėjant visą besislepiančių komandą.

Šį žaidimą smagiausia žaisti dideliame žmonių būryje, kuomet daug žmonių eina slėptis. Amžius čia nėra tiek svarbu, užtenka mokėti tik pagrindines taisykles.

Pabaigai

Aptarėme keletą senovinių vaikystės žaidimų, kurie tikrai bus smagūs vaikams, o suaugusiems tikrai užplūs malonūs praeities prisiminimai. Kadangi jie nėra sudėtingi – nebus problemų organizuojant žaidimus tiek su mažesniais, tiek su didesnio amžiaus žmonėmis.